Lipliūnų arba Montvilų pavadinimas istoriniuose šaltiniuose randamas nuo XVIII amžiaus. 1822 metais paminėta bajorui A. Montvilai priklausanti Lipliūnų dvarvietė su dvaro rūmu. 1869 metais Lipliūnų arba Montvilų dvarą paveldėjo Alina Žebrauskienė bei jos dukros Adelė ir Marija. 1894 m. Lipliūnų dvaras atiteko vienai iš dukrų - Marijai Žebrauskaitei Zberškauskienei, kurios vyras Levas Zberškauskas dirbo Taline taikos teisėju. Šeima gveno Taline, vienintelė dukra ir Lipliūnų dvaro paveldėtoja Alina Marija Zberškauskaitė baigė farmacijos studijas Estijoje ir grįžusi į Lietuvą dirbo provizore Kėdainiuose. Alina Zberškauskaitė 1921 metais ištekejo už Lietuvos karininko Česlovo Christausko. Alinos ir Česlovo Christauskų šeima su vieninteliu sūnumi Steponu (g. 1924 metais) gyveno Lipliūnų dvare iki ištrėmimo bei turto konfiskavimo 1941 metais birželio 14 dienos. Česlovas Christauskas buvo Lietuvos kariuomenės kapitonas, apie jį aprašyta enciklopediniame leidinyje "Lietuvos kariuomenės karininkai 2018 - 1953". Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę palikuonys atgavo nepilną dvarą, kurio dalį 2019 metais pardavė dabartinei savininkei.
Nuo XIX a. II–os pusės Lipliūnus valdė arendatorius (nuomininkas). 1892 m. Lipliūnų dvarvietėje stovėjo 10 pastatų, dvaro rūmas buvo mūrinis, dengtas gontais. Cariniu laikotarpiu Lipliūnų dvaras buvo vertinamas labai gerai – pastatai geri, derliai gausūs, patogi geografinė padėtis, vykdoma melioracija. 1925 m. Lipliūnų dvarvietėje fiksuojama 17 statinių. Sovietų okupacijos metu Lipliūnų dvaras buvo nacionalizuotas bei naudojamas įvairioms paskirtims: apgyvendinimui, 1957-58 metais jame buvo įkurtas Lietuvos hidrotechnikos ir melioracijos instituto eksperimentinis ūkio padalinys, nuo 1966 metų dvaro rūme veikė Lipliūnų mokykla, kurios pritaikymui buvo sunaikinta dvaro rūmo autentiška planinė struktūra, vidaus detalės.
Šiuo metu dvarvietėje yra išlikę du dvaro statiniai – rūmas ir arendatoriaus namas. Lipliūnų dvaro rūmas, pagal stilistinius bruožus statytas XIX a. I-oje pusėje. Tai stačiakampio tūrio pastatas, su dorėninėmis prieangio kolonomis ir laiptuotu karnizu bei puošniu balkonu. Arendatoriaus arba ūkvedžio namas turi XX a. pr. raudonų plytų architektūriniam stiliui būdingus bruožus – mūro reljefinę puošybą. Teritorijoje yra parko užuomazgų – pavieniai seni medžiai, prūdas, buvusio upelio vieta, alėjų fragmentai, buvęs didelis sodas neišliko. Tačiau dvaro sodyba yra apleista, pastatai nenaudojami ir nešildomi, būklė prasta, reikia skubaus remonto, kad būtų išsaugoti dvaro fragmentai ir struktūra. Šiuo metu yra ruošiami tvarkybos darbų projektai. Dvarvietė yra šalia Kėdainių miesto, patogioje privažiuoti vietoje, dvaro statinius ir teritoriją ketinama panaudoti vietos bendruomenės reikmėms, steigiant kultūrinį edukacinį centrą, tuo pačiu įamžinant istorinį palikimą.